Laima Čiuplienė

Tik dabar supratau, kaip buvau pasiilgusi rašymo, kaip gera nevaržomai lieti mintis. Kažkada rašydavau nuolat: knygą, dienoraštį, laiškus draugams... Paskui darbai, vaikai ir rašymas pamažu išnyko iš mano gyvenimo. Vis galvojau, kad nerašau todėl, kad neturiu geros istorijos, geros idėjos... Dabar žinau, kad istorija gimsta procese. Vienas žodis virsta į sakinį, išsirutulioja į įvykį, perauga į intrigą... Ech, kaip mano siela alksta kūrybos. Tad visa savimi pasineriu į rašymą ir noriu dalintis savo istorijomis. 

Tikiuosi jūsų palaikymo, paskatinimo, komentarų ir aišku kritikos. Bandysiu atsilaikyti;-)