Eleonora

Maža mergytė slypi manyje,
Bet ji kitokia nei galvoji,
Tikriausiai tu dabar.
Ji nebijo tamsos, 
Vienatvės ar tų vabalų,
Kurių dalies,
Nė nežino ji vardų.
Taip pat ir aukščio,
Miško tankmėje ji jaučias,
Lyg namuose, 
Nes tik ten ji jaučias laukiama.
Ji pasiklydo tarp sapno ir realybės,
Bet vis dar nieko ji nebijo.
Nes tiki mėnuliu ir žvaigždėmis,
Kurie ją lydi naktimis namolio.
Ji mėgsta kavą ir arbatą,
Kartais su dideliu gabalu pyrago.
Ji mėgsta skaityt, rašyti ir tapyt,
Myli tik rūką, sniegą,
Ir lietaus lašelį ji kiekvieną,
Kurie vieninteliai,
Jai plaukus nubučiuoja,
Prieš panyrant jai į miegą,
Iš kurio liūdnai nubunda,
Ji kiekvieną dieną...